mūdrauti

mū́drauti, -auja (-auna), -avo K.Būg, mūdráuti -áuja, -ãvo [K], mudráuti 1. intr. R, N būti narsiam, drąsiam, rodyti savo gyvumą, žvalumą: Aš mūdraut mūdrausiu, tu kitos negausi, rudenio sulaukęs, vėl pas mane sugrįši LTR(Bgs). O kad mū́draudams koks bulius pradeda baubti, tuo taipo nusigąsta, kad jo padreba kiškos K.Donel. Upė[je] žuvelės skraido, skraido ir mūdrau[ja], o žiemos čėsu po ledais slapstos D103. Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mū́draut K.Donel. Girių valdovas neilgai šlamančiais lapais bemūdraus rš. 2. intr. Q394, BzF144 pūstis, didžiuotis: Jis per daug mūdrauna Lzd. Ale jo tarnas Diksas ..., kardpalaikį nei pons prie šalies prikabinęs, tarp baudžiauninkų mūdráudams, rėkti pagauna K.Donel. 3. intr. BzF144 gyvai šviesti, mirgėti: Žvaigždelės mūdráuja į dangų Prk. Aukštai žvaigždelės bemūdrauja brš. 4. tr., intr. MŽ208, N, [K] vaisinti: Gaidys vištas mū́drauja Lkš. Jau žąsinas mū́drauja, tai ims žąsys dėti Gs. \ mūdrauti; išmūdrauti; pamūdrauti